Please update your Flash Player to view content.

Informacija




Šv. Mišių tvarka

Sekmadieniais ir šeštadieniais

10:00 val.

(pirmadienį nėra)

antradieniais - penktadieniais

10:00 val.

Išpažinčių klausoma prieš šv. Mišias bažnyčioje.


 

Pamaldos

Pirmaisiais mėnesio

Penktadieniais meldžiamės

į Švč. Jėzaus Širdį.

Šeštadieniais meldžiamės

į Švč. Mergelę Mariją.

Švč. Sakramento adoracija

Pirmaisiais mėnesių sekmadieniais

Gegužinės  (į Švč. Mergelę Mariją)

- gegužės mėn. 09:30 val.

Birželinės (į Švč. Jėzaus Širdį)

- birželio mėn. 09:30 val.

Rožinio malda

- spalio mėn. 09:30 val.

Advento metu giedamos

Švč. M. Marijos valandos 9:30 val.

Gavėnios metu, penktadieniais ir

sekmadieniais einamas

Šv. Kryžiaus kelias 9:30 val.

Gavėnios metu, sekmadieniais prieš ir po

Šv. Mišių giedami „Graudūs verksmai“


Atlaidai

Viešpaties Apreiškimo

Švč. Mergelei Marijai

(bažnyčios titulo)

kovo 25 d.(keliama į artimiausią sekmadienį)

Šv. Antano Paduviečio

 birželio 13 d. (keliama į artimiausią sekmadienį)

Porciunkulės

rugpjūčio 2 d. (keliama į artimiausią sekmadienį)

Šv. Pranciškaus Asyžiečio

spalio 4 d.


Raštinė dirba:

Darbo dienomis

(išskyrus pirmadienį)

nuo 9:00 val. iki 13:00 val.

Šeštadieniais

nuo 11:00 val. iki 18:00 val.

Sekmadieniais

nuo 11:00 val. iki 13:30 val.

Būtinu atveju

kreipkitės bet kuriuo metu

 

 


Kalendorius

loader

Naujienų prenumerata

Atgailos ir Sutaikinimo

ATGAILOS IR SUTAIKINIMO SAKRAMENTO:

 

 

Pagrindas: Luošio išgydymas: „Nenusimink, sūnau, tavo nuodėmės atleistos" (Mt 9, 1-8)

Įsteigimas. Prisikėlusio Jėzaus mokinių siuntimas: „Kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos" (Jn 20, 21-23)

Praktika: „Ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje" (Mt 18, 18)

 

 

ATGAILOS SAKRAMENTAS yra kultas, kuriame Bažnyčia aukština Dievo šventumą ir gailestingumą, išpažįsta jo meile žmonėms. Tai yra labai asmeniškas susitikimas su Kristumi, prisikėlusiu iš mirusiųjų, kuris gydo, prikelia, atleidžia ir pašventina.Priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge jie sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.Šis sakramentas vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atveria kelią sugrįžti pas Tėvą, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę, vadinamas ir atgailos sakramentu, nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmeninį ir bažnytinį kelią atsiversti, gailėtis ir atsilyginti.Jis vadinamas išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas - nuodėmių išpažinimas kunigui. Giliąja prasme šis sakramentas taip pat yra Dievo šventumo ir Jo gailestingumo žmogui nusidėjėliui „išpažinimas", pripažinimas ir pašlovinimas.Tai yra atleidimo sakramentas, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas penitentui (žmogui atliekančiam išpažinti) suteikia „atleidimą ir ramybę".Jis vadinamas ir sutaikinimo sakramentu, nes nusidėjėliui dovanoja sutaikinančią Dievo meilę: „Susitaikinkite su Dievu!" (2 Kor 5, 20). Kas gyvena gailestinga Dievo meile, tas yra pasirengęs atsiliepti į Viešpaties raginimą: „Eik pirmiau susitaikinti su broliu" (Mt 5, 24).Žmonėms dažnai kyla klausimas kodėl reikia Sutaikinimo sakramento po krikšto ir kodėl iš vis jo reikia? „Esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia" (1 Kor 6, 11). Reikia gerai įsisąmoninti, kokią didelę dovaną Dievas mums suteikė įkrikščioninimo sakramentuose, kad suprastume, kaip neleistina yra nuodėmė tiems, kurie apsivilko Kristumi. Bet šv. apaštalas Jonas primena: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save ir nebūtų mumyse tiesos" (1 Jn 1, 8). Pats Viešpats mokė mus melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes" (Lk 11, 4), susiedamas mūsų nuodėmių atleidimą su tuo, kaip mes patys vieni kitiems atleidžiame kaltes.Atsivertimas į Kristų, atgimimas per Krikštą, Šventosios Dvasios dovana, Kristaus Kūnas ir Kraujas, mums duotas kaip maistas, - visa tai tam, kad būtume „šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje" (Ef 1, 4), kaip ir pati Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, kurią Jis sau padarė „šventą ir nesuteptą" (Ef 5, 27). Vis dėlto įvedant į krikščionybę gautas naujasis gyvenimas nepanaikina žmogaus prigimties trapumo ir silpnumo nei polinkio nusidėti, kurį tradicija vadina geismingumu. Jis išlieka pakrikštytuose žmonėse, kad jie, Kristaus malonės padedami, išmėgintų save krikščioniškojo gyvenimo kovoje. Tai atsivertimo kova siekiant šventumo ir amžinojo gyvenimo, į kuriuos Viešpats mus nuolat kviečia.Velykų vakarą Viešpats Jėzus pasirodė savo apaštalams ir tarė jiems: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos" (Jn 20, 22-23).Kas nusideda, pažeidžia Dievo garbę ir Jo meilę, savo paties, kaip Dievo vaiku būti pašaukto žmogaus, kilnumą ir Bažnyčios, kurios gyvuoju akmeniu turi būti kiekvienas krikščionis, dvasinę gerovę.Tikėjimo požiūriu nėra didesnio blogio už nuodėmę, ir niekas neturi blogesnių pasekmių patiems nusidėjėliams, Bažnyčiai ir visam pasauliui.Per nuodėmę prarandama vienybė su Dievu; ją susigrąžinti žadina gailestingumo kupino ir žmonių išganymu besirūpinančio Dievo malonė. Tos brangios vienybės dovanos reikia prašyti ir sau, ir kitiems.Sugrįžimas prie Dievo, vadinamas atsivertimu ir gailesčiu, reiškia skausmą dėl padarytų nuodėmių ir pasibjaurėjimą jomis bei tvirtą pasiryžimą ateityje nebenusidėti. Tad atsivertimas apima ir praeitį, ir ateitį. Jo šaltinis yra pasitikėjimas Dievo gailestingumu.Atgailos sakramentą sudaro trys penitento veiksmai ir kunigo išrišimas. Penitento veiksmai - tai gailestis, nuodėmių išpažinimas - atviras jų pasakymas kunigui ir pasiryžimas atsilyginti bei daryti atgailos darbus.Atgailą (dar vadinamą gailesčiu) turi sužadinti iš tikėjimo kylantys motyvai. Jei gailimasi iš meilės Dievui, gailestis vadinamas „tobulas"; jei dėl kitų motyvų - vadinamas „netobulas".Kas nori susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, turi išpažinti kunigui visas sunkiąsias nuodėmes, kurių dar nėra išpažinęs ir kurias prisimena, rūpestingai atlikęs sąžinės apyskaitą. Bažnyčia labai pataria išpažinti ir lengvąsias nuodėmes, nors tai nėra būtina.Nuodėmklausys paskiria penitentui atlikti tam tikrus „atsilyginimo", arba „atgailos", veiksmus, kad atitaisytų nuodėmės padarytą žalą ir vėl elgtųsi taip, kaip dera Kristaus mokiniui.Kristaus vardu atleisti nuodėmes gali tik išrišimo galią iš bažnytinės valdžios gavę kunigai. Tačiau vien tik Dievas atleidžia nuodėmes. Kadangi Jėzus yra Dievo Sūnus, Jis sako apie save, kad „Žmogaus Sūnus turi galią atleisti žemėje nuodėmes" (Mk 2, 10), ir pavartoja tą dievišką galią: „Tau atleidžiamos nuodėmės!" (Mk 2, 5). Dar daugiau: remdamasis savo dieviška galia, Jis duoda jos ir žmonėms, kad ir jie Jo vardu naudotųsi ta galia.Kristus panorėjo, kad visa Jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikimu būtų Jo kraujo kaina mums pelnyto atleidimo ir sutaikinimo ženklas bei įrankis. Tačiau galią atleisti nuodėmes Jis pavedė apaštalų valdžiai. Ji yra įpareigota eiti „sutaikinimo tarnystę" (2 Kor 5, 18). Apaštalas yra siunčiamas „Kristaus vardu", ir „pats Dievas" per jį ragina ir maldauja: „Susitaikinkite su Dievu!" (2 Kor 5, 20).

 

 

Dvasiniai Atgailos sakramento vaisiai yra:

 

- sutaikinimas su Dievu, kai penitentas atgauna malonę

- sutaikinimas su Bažnyčia;- už sunkiąsias nuodėmes gresiančios amžinosios bausmės atleidimas

- bent dalies nuodėmes lydinčių laikinųjų bausmių atleidimas

- sąžinės ramybė ir giedra bei dvasinė paguoda

- sustiprėjusios dvasinės jėgos, reikalingos krikščionio kovai

 

 

Asmeninė visų sunkiųjų nuodėmių išpažintis, o po jos išrišimas yra vienintelė įprastinė priemonė susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia.Per atlaidus tikintieji gali gauti ir sau patiems, ir skaistykloje esančioms vėlėms laikinosios bausmės už nuodėmes atleidimą.Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas švenčiamas rūpestingai laikantis Bažnyčios mokymo, Kanonų teisės reikalavimų, liturginių instrukcijų ir apeigų, taip pat Lietuvos Vyskupų Konferencijos ir Vietos ordinaro potvarkių.Kiekvienoje bendruomenėje meldžiamasi prašant Dievo gailestingumo ir atsivertimo malonės visiems nusidėjėliams. Ypač panaudojant liturginius atgailos laikus ir dienas, kuriama atsivertimui ir atgailai palanki aplinka, kuri padeda subręsti Atgailos sakramento šventimui. Taip pat tebus gerai žinomos ir praktikuojamos įvairios atgailos formos.Kiekvienas kunigas turi svarbią pareigą patarnauti tikintiesiems, švenčiant Sutaikinimo sakramentą. Todėl šią išganingą tarnystę kunigas vykdo Kristaus, Gerojo Ganytojo pavyzdžiu.Atlaidai: Su Atgailos sakramento vaisiais glaudžiai siejasi Bažnyčios mokymas apie atlaidus ir jų praktiką. Todėl svarbu tikintiesiems atskleisti atlaidų prasmę ir sąlygas jiems gauti. Tebus gerai pasinaudojama tiek visuotinės Bažnyčios nustatytomis, tiek Vietos ordinaro dekretais patvirtintomis šventėmis atlaidams gauti.Kas yra atlaidai?

 

ATLAIDAI yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje. Jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, būdama Atpirkimo vaisių dalytoja, turi galios skirstyti ir suteikti atsilyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno. Atlaidai yra daliniai arba visuotiniai, žiūrint, ar jie atleidžia tik dalį laikinosios bausmės už nuodėmes, ar ją visą. Kiekvienas tikintysis gali atlaidus pelnyti sau pačiam arba juos pritaikyti mirusiesiems. Norint suprasti šį Bažnyčios mokymą ir šią praktiką, reikia žinoti, kad nuodėmės pasekmės yra dvejopos. Sunki nuodėmė nutraukia bendrystę su Dievu, dėl to esame nepajėgūs pasiekti amžinąjį gyvenimą. Jo netektis vadinama „amžinąja bausme" už nuodėmę. Kita vertus, kiekviena, net ir lengvoji nuodėmė sukelia nesveiką prisirišimą prie kūrinių, kurį turi atitaisyti nuskaistinimas arba čia žemėje, arba po mirties (skaistykloje). Tas nuskaistinimas išvaduoja iš „laikinosios bausmės" už nuodėmę. Abi tos bausmės negali būti laikomos tam tikru Dievo keršijimu iš šalies, jos išplaukia iš pačios nuodėmės prigimties. Atsivertimas, kilęs iš karštos meilės, gali visiškai nuskaistinti nusidėjėlį, kad jam nebereikėtų atlikti jokios bausmės. Atleidžiant nuodėmę ir atkuriant vienybę su Dievu, kartu atleidžiama ir amžinoji bausmė už nuodėmę. Tačiau laikinosios bausmės už nuodėmes išlieka. Krikščionis, kantriai kęsdamas įvairias kančias bei išmėginimus ir, laikui atėjus, ramiai pasitikdamas mirtį, turi stengtis šias laikinas bausmes už nuodėmę priimti kaip malonę, o gailestingumo ir artimo meilės darbais, taip pat malda ir įvairiais atgailos būdais siekti visiškai nusivilkti „senąjį žmogų" ir „apsivilkti nauju žmogumi". Krikščionis, kuris, Dievo malonės padedamas, stengiasi apsivalyti nuo nuodėmių ir save pašventinti, nėra vienišas. Kiekvieno Dievo vaiko gyvenimas Kristuje ir per Kristų yra susietas nuostabiais saitais su visų kitų brolių krikščionių gyvenimu antgamtinėje mistinio Kristaus kūno vienybėje tartum viename mistiniame asmenyje. Šventųjų bendrijoje tarp tikinčiųjų - tiek jau pasiekusių dangiškąją tėvynę, tiek išperkančių kaltes skaistykloje ar dar tebekeliaujančių žemėje - iš tiesų egzistuoja patvarus meilės ryšys ir gausūs visokių gėrybių mainai. Tuose nuostabiuose mainuose vieno šventumas atneša kitiems daug daugiau naudos, negu vieno nuodėmė gali padaryti žalos kitiems. Tad prieglobsčio ieškojimas šventųjų bendrijoje besigailintį nusidėjėlį išvaduoja iš bausmių už nuodėmę anksčiau ir veiksmingiau. Tas dvasinis šventųjų bendravimas neša gėrį ir yra begalinė ir neišsenkama vertė, kurią Dievui turi Viešpaties Kristaus atperkamieji darbai ir nuopelnai, paaukoti tam, kad visa žmonija būtų išvaduota iš nuodėmės ir suvienyta su Tėvu. Bažnyčios lobynas yra pats Atpirkėjas Kristus, kuriame išlieka ir tebegalioja Jo Atpirkimu pelnytas atsilyginimas ir nuopelnai. Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų šventųjų maldos ir geri darbai einant Viešpaties Kristaus pėdomis ir Jo malonei padedant, juos pašventino ir atliko tai, ką Tėvas jiems buvo pavedęs. Rūpindamiesi savuoju išganymu, jie, būdami mistinio kūno vienybėje, prisidėjo prie savo brolių išganymo. Atlaidai gaunami per Bažnyčią, kuri, turėdama Jėzaus Kristaus jai suteiktą galią surišti ir atrišti, užtaria krikščionį ir atveria jam Kristaus ir šventųjų nuopelnų lobyną, kad iš gailestingojo Tėvo jis gautų laikinųjų bausmių už savo nuodėmes atleidimą. Bažnyčia tuo nori ne tik pagelbėti šiam krikščioniui, bet ir paskatinti jį daryti maldingumo, atgailos ir meilės darbus. Kadangi mirę ir nusiskaistinantys tikintieji irgi yra to paties šventųjų bendravimo dalyviai, mes dar galime jiems padėti, be ko kita, ir gaudami už juos atlaidus, kad jiems būtų atleistos laikinosios bausmės už nuodėmes. Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią teikia atleidimą kiekvienam, kuris nuoširdžia atgaila pas jį sugrįžta.

parengta pagal KBK ir

A.Ramonas, "Sakramentų teologija"

sideBar